371; epitelis po anksčiau taikyto gydymo oksazafosfininais ar švitinimo dubens srityje. Šiems pacientams ar tiems pacientams, kuriems standartinės dozės yra neefektyvios, Uromitexan dozė turi būti padidinta iki 40 % oksazafosfininų dozės ir skiriama trumpesniais nei 4 val. intervalais ir/ar skiriama daugiau kartų.
Pavartojus per didelę Uromitexan dozę
Specifinio mesnai priešnuodžio nežinoma.
Geriamos arba injekuojamos į veną didelės mesnos dozės toleravimo tyrimų metu didesnė negu 3600 mg vienkartinė dozė dažniau sukėlė pykinimą, vėmimą, viduriavimą, galvos ir galūnių skausmą, kraujospūdžio sumažėjimą bei pulso padažnėjimą, odos reakciją, išsekimą bei silpnumą. Citostatinio gydymo metu atsiradusį minėtą nepageidaujamą poveikį ne visada galima aiškiai atskirti nuo oksazafosfininų (ifosfamido, ciklofosfamido, trofosfamido) ar kokių kartu vartojamų medikamentų sukelto nepageidaujamo poveikio.
Pamiršus pavartoti Uromitexan
Kad šlapimo latakų apsauga būtų optimali, būtina laikytis nurodyto vartojimo intervalo. Jei vis dėlto viena dozė praleidžiama, po to reikia kreiptis į gydytoją.4.GALIMAS ŠALUTINIS POVEIKIS
Uromitexan, kaip ir kiti vaistai, gali sukelti šalutinį poveikį.
Dažnai pasireiškiantis nepageidaujamas poveikis yra pykinimas, vėmimas, pilvo putimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, pilvo skausmai, anoreksija, karščiavimas, šaltkrėtis, karščio pylimas ir veido paraudimas, kosulys, faringitas, galvos svaigimas, mieguistumas, galvos skausmai, nugaros skausmai, sąnarių skausmai. Kitas dažnai pasireiškiantis nepageidaujamas poveikis, kaip leukocitų ir granuliocitų skaičiaus sumažėjimas, anemija, plaukų nuslinkimas, plaučių uždegimas nėra susiję su Uromitexan vartojimu, bet yra kaip nepageidaujamas kartu skiriamų citostatinių vaistinių preparatų poveikis.
Retai injekcijos vietoje gali atsirasti venos dirginimo simptomų.
Pastebėta pavienių padidėjusio jautrumo (hipererginės) reakcijos, dažniau pasireiškiančios tam tikruose organuose, atvejų, pvz., sumažėja trombocitų skaičius (trombocitopenija), atsiranda įvairaus sunkumo ir išplitimo odos ir gleivinės reakcija (niežėjimas, paraudimas, pūslinė egzantema, Lyell‘io sindromas, Stevenso-Johnsono sindromas), lokalus audinių patinimas (urtikarinė edema). Retai dėl sunkios padidėjusio jautrumo reakcijos (anafilaktoidinės reakcijos) gali kristi kraujo spaudimas, labai padažnėti pulsas (daugiau negu 100 k/min), t. y. pasireikšti tachikardija, padažnėti kvėpavimo dažnis. Taip pat labai retai pastebėta hipertenzijos, ST segmento pakilimas, raumenų skausmai, laikinai gali padidėti kepen&
