ash;12 mg per parą. Jos vartojamos tol, kol atsiranda leukopenija. Po to skiriama vartoti 2–8 mg per parą neribotą laiką.
4.3Kontraindikacijos
Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei medžiagai.
4.4Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės
Leukeran yra veiklus citotoksinis vaistas, kurį galima vartoti tik prižiūrint gydytojams, turintiems gydymo tokiais vaistais patirties.
Imunosupresiniams asmenims imunizacija gyvomis vakcinomis gali sukelti infekciją, todėl imunizuoti gyvomis vakcinomis nerekomenduojama.
Saugi elgsena su Leukeran tabletėmis (žr. 6.6 skyrių).
Monitoringas
Kadangi Leukeran gali negrįžtamai slopinti kaulų čiulpų funkciją, reikia nuolat tikrinti juo gydomo paciento kraujo forminių elementų skaičių.
Gydomosios Leukeran dozės mažina limfocitų skaičių ir mažiau veikia neutrofilų, trombocitų ir hemoglobino kiekį.
Kai atsiranda pirmųjų požymių, kad mažėja neutrofilų, liautis vartoti Leukeran nebūtina, bet privalu įsidėmėti, kad po paskutinės vaisto dozės per 10 ar daugiau dienų neutrofilų gali dar labiau sumažėti.
Leukeran negalima vartoti pacientams, kurie neseniai gydyti radioaktyviomis medžiagomis arba kitais citotoksiniais vaistais.
Kai yra kaulų čiulpų limfocitinė infiltracija ar kaulų čiulpų hipoplazija, vaisto paros dozė turėtų būti ne didesnė kaip 0,1 mg/kg kūno svorio.
Nefroziniu sindromu sergančius vaikus, pacientus, kuriems paskirta didelių dozių pulsterapija, taip pat pacientus, kuriems praeityje buvo traukulių, po Leukeran vartojimo privalu atidžiai stebėti, nes jiems gali padidėti traukulių pavojus.
Inkstų funkcijos sutrikimas
Pacientus, kuriems akivaizdžiai sutrikusi inkstų funkcija, reikėtų nuolat įdėmiai stebėti, nes dėl azotemijos jiems stipriau slopinami kaulų čiulpai.
Kepenų funkcijos sutrikimas
Leukeran metabolizmas dar tiriamas. Kai pacientų kepenų funkcija aiškiai sutrikusi, reikėtų pagalvoti, ar nemažinti vaisto dozės.
Mutageniškumas ir karcinogeniškumas
Nustatyta, kad chlorambucilis pažeidžia žmogaus chromatides ar chromosomas.
Yra pranešimų, kad gydant chlorambuciliu, ypač ilgą laiką, atsirado antrinių ūminių piktybinių kraujo navikų (įskaitant leukemiją bei mielodisplazinį sindromą) (žr. 4.8 skyrių).
Tarp kiaušidžių vėžiu sergančių pacienčių, kurios gydytos alkilinančiais antinavikiniais vaistais, įskaitant ir chlorambucilį, palyginti su tomis, kurios šiais vaistais negydytos, ūminės leukemijos atvejų pasitaikė pastebimai daugiau.
Pranešama, kad nedaugeliui pacienčių, ilgai vartojančių chlorambucilį, kaip pagalbinį vaistą krūtie